Rašymas, kuris gydo

Ar rašymas gali padėti pasijusti geriau – ne tik emociškai, bet ir fiziškai? Pastaruoju metu daug laiko skiriu įvairiai literatūrai apie rašymą ir kiekvieną kartą nustembu, kiek daug mokslinių įrodymų patvirtina tai, ką viduje seniai jaučiau: rašymas gydo.

Rašymas mane domina ne šiaip sau – dienoraštis yra mano gyvenimo palydovas nuo pat pradinių klasių. Jau tada patyriau, ką reiškia sunkiais momentais išrašyti mintis ir jausmus ant popieriaus, kai nori būti išgirstas, bet bijai likti nesuprastas. Pyktis, džiaugsmas, liūdesys – viskas nuguldavo į dienoraštį. Tai buvo saugi erdvė, kurioje galėjau būti atvira.

Šiandien, skaitydama psichologo James W. Pennebaker knygą Expressive Writing: Words that Heal (2014), jaučiu džiaugsmą: mokslo pasaulis patvirtina, kad tokia patirtis nėra atsitiktinumas. Rašymas gali tapti atrama – padėti išgyventi sunkius momentus, suteikti daugiau saugumo jausmo ir aiškumo.

Ką rodo tyrimai?

Per kelias dešimtis metų atlikti tyrimai patvirtino, kad paprastas rašymas apie savo mintis ir jausmus gali:

• stiprinti fizinę sveikatą: pagerinti imuninės sistemos veiklą, miegą, lengviau kontroliuoti lėtines ligas, tokias kaip astma ar artritas;
• pagerinti psichologinę gerovę: sumažinti nerimą, depresijos simptomus, padidinti džiaugsmo ir energijos lygį;
• paveikti kasdienybę: gerinti koncentraciją, produktyvumą, santykius, netgi akademinius ar darbo rezultatus (nes rašymas atlaisvina protą nuo nuolatinių nerimą keliančių minčių).

Kodėl tai veikia?

• Rašymas padeda „įvardinti“ patirtį ir emocijas – jos tampa mažiau chaotiškos.
• Kartojant rašymą – mažėja emocinis krūvis.
• Galima labiau integruoti trauminę patirtį į savo gyvenimo pasakojimą.
• Dienoraštis tampa saugia erdve, kai aplinkoje nėra klausytojų.

Britų rašytoja ir tyrėja Gillie Bolton, knygos Therapeutic Potential of Creative Writing (1999) autorė, rašymą vadina dovana sau. Pasak jos, rašant nereikia taisyklių – net gramatikos ar stiliaus. „Tu negali parašyti neteisingai,“ – sako ji. Rašymas yra būdas pasitikėti savimi, atrasti savo vidinį balsą ir pamažu atsiverti tiek, kiek esi pasiruošęs.

Bolton akcentuoja, kad rašymas yra švelnus, savaime pasiduodantis procesas: popierius niekada nenuteisia, nieko nepriverčia pasakyti garsiai. Tai – saugi erdvė tyrinėti savo mintis, net jei jos iš pradžių atrodo chaotiškos ar bauginančios.

Keli patarimai, kurie užves ant kelio:

• Trumpi seansai: 10–15 minučių rašymo apie savo jausmus ir mintis, kartojant kelias dienas iš eilės.
• Nesustabdyti savęs: rašyti laisvai, nekreipiant dėmesio į gramatiką ar stilių.
• Pradiniai „įvedimai“ (Bolton): „Aš esu…“, „Aš noriu…“, „Jei tik galėčiau…“, „Kas būtų, jeigu…“.
• Rašymo ritualas: susikurk jaukią vietą, gal net mažą ritualą (žvakė, kava, pasivaikščiojimas prieš rašymą).
• Svarbi taisyklė: jei tema per sunki ir jaučiate, kad „išvers iš vėžių“ – jos nerašykite (Flip-Out Rule).
• Neskaityk iškart: leisk tekstui pabūti. Po kelių dienų pamatysi naujų prasmių.
• Saugok privatumą: tai tavo rašymas. Jei bijai, kad kas nors perskaitys – paslėpk ar net sunaikink.

Pabaigai

Dar 1980-aisiais Pennebaker pastebėjo svarbų dalyką: žmonės, kurie išgyveno trauminę patirtį ir niekam apie ją nepasipasakojo, dažniau serga. Vadinasi, ne tik trauma, bet ir jos slėpimas kenkia sveikatai. Rašymas suteikia galimybę išsikalbėti – net jei nėra kam klausytis.

Rašymas yra paprastas, prieinamas ir moksliškai patvirtintas būdas pasirūpinti savo psichologine bei fizine sveikata. Mano patirtis rodo, kad rašymas gali būti artimiausias pašnekovas, kai nesijauti turintis kam atsiverti.

Galbūt šiandien užtektų vos kelių sakinių. Kai nežinai su kuo pasikalbėti, popierius visada išklausys.