Dviprasmiškas gedėjimas: kai netektis nėra aiški, bet skausmas – tikras

Dviprasmiškas gedėjimas: kai netektis nėra aiški, bet skausmas – tikras

Gedėjimas dažniausiai siejamas su mirtimi. Netekęs artimojo, žmogus pereina per įvairias emocines stadijas, kol pamažu priima naują realybę. Tačiau ką daryti, kai netektis nėra tokia aiški? Kai žmogus vis dar gyvas, bet jo ryšys su mumis keičiasi iš esmės? Kai jis nebėra toks, koks buvo, tačiau dar egzistuoja? Ši būsena vadinama dviprasmišku gedėjimu.

Su ja susidūriau, kai susirgo mano mama. Tik vėliau supratau, kad išgyvenau visas penkias gedėjimo stadijas – nors tuo metu to visai nesuvokiau. Šiame straipsnyje noriu pasidalinti savo patirtimi ir įžvalgomis apie šią sudėtingą, bet dažnai neįvardijamą gedėjimo formą.

Kai viskas pasikeitė

Pamenu tą vasaros dieną, kai paskambino tėvai. Tiksliai neatsimenu pokalbio eigos, bet žinia buvo aiški: mama serga. Tuo metu aš nežinojau, ką tai reikš ilgainiui – kaip pasikeis jos gyvenimas ir kaip tai paveiks mane bei mūsų šeimą.

Pirma reakcija? Ieškoti informacijos, spręsti problemą. Kaip padėti? Ką daryti? Sportas, mityba, specialios organizacijos… Ėmiau viską planuoti, įsigilinti, daryti. Tik vėliau supratau – tai buvo neigimo stadija. Man atrodė, kad galiu tai sutvarkyti, rasti būdą, kaip „išgelbėti“ mamą. Tik problema ta, kad visko suvaldyti neįmanoma.

Tuo pačiu ėmiau daugiau padėti tėvams – rūpintis buitimi, prisidėti prie įvairių reikalų, kurių anksčiau nespręsdavau. Tik vėliau supratau, kad šis procesas mane stipriai keitė ir privertė peržiūrėti savo vaidmenį šeimoje.

Pyktis: kai supranti, kad negali pakeisti realybės

Kai iliuzija, kad galiu kažką pakeisti, subyrėjo – prasidėjo pyktis. Neįtikėtinas, stiprus, visaapimantis. Jis kilo iš bejėgiškumo. Pyktis, kad negaliu padaryti daugiau. Pyktis ant gyvenimo, ant situacijos, kartais ir ant pačios ligos.

Dabar suprantu – pyktis atsiranda tada, kai realybė neatitinka mūsų norų ir lūkesčių. Klasikiniame gedėjime tai būna supratimas, kad žmogaus jau nebėra. Dviprasmiškame gedėjime – kad žmogus fiziškai dar yra, bet jis jau kitoks. Tai – lyg nuolatinis atsisveikinimas su tuo, kas buvo.

Tuo metu lankiau terapiją, nes jaučiau, kad einu į emocinę aklavietę. Studijavau psichologiją, todėl supratau, kad tai, ką išgyvenu, nėra „tiesiog emocijos“ – tai gilus procesas, kurio negaliu ignoruoti.

Derybos ir kaltės jausmas

Derybos – stadija, kai bandome tartis su likimu, su Dievu, su savimi. „O gal viskas būtų kitaip, jei būtume kreipęsi anksčiau?“, „Jei dažniau važiuosiu pas mamą, gal jausiuosi geriau?“ – šios mintys sukosi galvoje nuolat.

Kartu atėjo ir kaltė. Kaltė dažnai kyla iš kontrolės iliuzijos – kai manome, kad galėjome kažką pakeisti, nors realybė buvo kitokia. Kaltė, kad nesu pakankamai šalia. Kaltė, kad kartais nenoriu būti šalia. Kaltė, kad negaliu visko padaryti už mamą. O kai suvokdavau, kad vis tiek niekas nesikeičia – pyktis grįždavo iš naujo.

Depresija – nuovargis ir beviltiškumas

Po nuolatinės kovos su realybe atėjo išsekimas. Depresijos stadija dviprasmiškame gedėjime dažnai reiškia ne tik liūdesį, bet ir visišką emocinį perdegimą. Pavargau jausti stiprias emocijas. Pavargau kovoti su tuo, ko negaliu pakeisti.

Šis etapas buvo pats sunkiausias. Jaučiausi bejėgė, nenorėjau bendrauti, atsiribojau nuo draugų. Kai kurie žmonės net nesuprato, kodėl taip jaučiuosi – juk „mama dar čia“. Bet aš jaučiau, kad pamažu prarandu ją.

Susitaikymas – kaip išmokti gyventi su šia netektimi?

Rašydama šį straipsnį, jaučiu, kad esu susitaikymo etape. Bet susitaikymas nereiškia, kad nebėra skausmo. Tiesiog skausmas tampa kitoks – tylesnis, nebe toks destruktyvus.

Priėmimas atėjo pamažu – per terapiją, per leidimą sau jausti, per suvokimą, kad negaliu pakeisti to, kas neišvengiama. Mama keičiasi, o aš mokausi priimti šį procesą.

Kaip atpažinti dviprasmišką gedėjimą ir su juo susitvarkyti?

Jei išgyveni kažką panašaus, gali būti, kad ir tu patiri dviprasmišką gedėjimą. Štai keli požymiai:

• Jauti gedulo emocijas, nors žmogus dar gyvas.
• Nuolat svyruoji tarp vilties ir beviltiškumo.
• Jauti kaltę, kad darai per mažai, arba pyktį, kad darai per daug.
• Jauti, kad tavo santykis su žmogumi smarkiai pasikeitė ir tu jo ilgiesi.

Kaip sau padėti?

• Priimti, kad jausmai yra normalūs. Nėra „teisingo“ būdo gedėti.
• Ieškoti palaikymo. Terapija, artimieji, bendruomenės gali padėti.
• Neignoruoti savęs. Tu negali padėti kitam, jei pats esi perdegęs.

Dviprasmiškas gedėjimas yra sunkus. Bet jis ir moko – priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir išmokti mylėti net tada, kai viskas keičiasi. Netektis gali būti dviprasmiška, bet meilė visada išlieka.