Greičiausiai išgirdus žodį „netektis“ daugeliui pirmiausia kyla mintis apie mirtį. Ir tai suprantama – mirtis yra viena stipriausių ir aiškiausių netekties formų.
Tačiau netektis yra gerokai platesnė patirtis.
Mes netenkame ne tik žmonių. Kartais netenkame gyvenimo etapų, santykių, sveikatos, savo ankstesnio „aš“. Ir ne visada sau leidžiame tai vadinti netektimi.
Netektis prasideda nuo prisirišimo
Netektis atsiranda ten, kur buvo ryšys.
Vaikas, pametęs mėgstamą žaislą, gali išgyventi labai stiprų skausmą. Ne dėl plastiko ar medžiagos. O dėl to, ką tas žaislas reiškė: saugumą, pastovumą, švelnumą, ryšį. Galbūt su juo miegodavo, kalbėdavosi, nešdavosi visur kartu.
Prisirišimo teorija rodo, kad žmonėms – nepriklausomai nuo amžiaus – reikalingi stabilūs objektai ar santykiai, kurie padeda reguliuoti emocijas. Kai toks ryšys nutrūksta, natūraliai kyla liūdesys, nerimas ar dezorientacija.
Ir suaugusiųjų pasaulyje šis mechanizmas išlieka.
Netektis gyvenimo eigoje
Per gyvenimą vis prarandame kažką, prie ko prisirišame arba kas tampa mūsų kasdienybės dalimi.
Netektis gali slypėti:
Kartais netektis nėra akivaizdi. Iš išorės pokytis gali atrodyti „geras“- naujas darbas, nauji namai, vaiko gimimas. Tačiau psichologiškai tai gali reikšti atsisveikinimą su ankstesniu identitetu, įprastais vaidmenimis ar laisvės jausmu.
Tokios netektys dažnai lieka nepripažintos, todėl žmogus gali jaustis sutrikęs: „Kodėl man liūdna, jei turėčiau džiaugtis?“
Netektis, kuri neturi aiškios ribos
Yra netekčių, kurios nėra vienkartinis įvykis.
Kai žmogus vis dar gyvas, bet jo santykis su mumis ar jo funkcijos keičiasi iš esmės, ši patirtis vadinama dviprasmišku gedėjimu – sąvoką išplėtojo Pauline Boss.
Tai būsena tarp „yra“ ir „nebėra“.
Apie šią patirtį plačiau esu rašiusi ankstesniame straipsnyje. Trumpai – dviprasmiškame gedėjime žmogus fiziškai tebėra, tačiau psichologiškai ar funkciškai jau pasikeitęs. Santykis tarsi lieka, bet kartu ir nyksta. Todėl gedėjimas gali būti cikliškas, neturėti aiškaus „pabaigos taško“.
Tokiose situacijose dažnai atsiranda svyravimas tarp vilties ir beviltiškumo. Tai nėra silpnumas – tai natūrali reakcija į neapibrėžtumą.
Kartais šią patirtį gali lydėti ir anticipacinis gedėjimas – kai gedime ne tik to, kas jau pasikeitė, bet ir to, kas neišvengiamai artėja. Tai nėra tas pats procesas, tačiau realiame gyvenime šios patirtys gali persipinti.
Lėtinė netektis ir besikeičiantis „aš“
Nuolatinį netekties jausmą dažnai išgyvena žmonės, slaugantys artimuosius ar gyvenantys su nepagydoma diagnoze.
Pamažu gali keistis:
Netenkama energingo, veiklaus, „viską spėjančio“ savęs. Tenka mokytis gyventi su nauju kūnu, nauju tempu, nauja tapatybe.
Tai gali būti viena sudėtingiausių netekčių – nes netenkama ne tik kažko išorėje, bet ir dalies savęs.
Kaip atpažinti, kad išgyvenu netektį?
Kartais netektis atpažįstama ne iš įvykio, o iš vidinės būsenos.
Mintimis sugrįžti prie to, kas buvo, yra normalu. Tai dalis adaptacijos proceso – psichika bando perkurti savo realybės žemėlapį.
Netekties procesas neturi vienodo grafiko. Tačiau jei skausmas ilgą laiką visiškai neleidžia funkcionuoti, verta ieškoti pagalbos – kartais reikalingas saugus santykis, kuriame netektis gali būti įvardyta ir išgyventa.
Netektis nėra tik apie mirtį
Netektis – tai patirtis, kai kažkas, kas buvo svarbu, nustoja būti mūsų kasdienybės dalimi.
Ji gali būti vos juntama.
Gali būti labai skausminga.
Gali būti aiški.
Gali būti dviprasmiška.
Svarbiausia – leisti sau pripažinti, kad tai netektis. Net jei ji „nepakankamai rimta“ kitų akimis.
O ko esi netekęs tu?
