Kasdien priimame daugybę sprendimų – nuo mažų buities darbų iki reikšmingų profesinių ar asmeninių pasirinkimų. Ne visada tam naudojame logiką ar racionalų mąstymą. Kartais tiesiog „jaučiame“, kad kažkas teisinga ar neteisinga. Šie pojūčiai dažnai vadinami intuicija arba nuojauta – tarsi vidiniu balsu, kuris kalba be žodžių, be įrodymų. Tačiau ar tikrai šios dvi sąvokos reiškia tą patį?
Nors kasdienėje kalboje šiuos žodžius dažnai vartojame kaip sinonimus, psichologiniu ir patyriminiu lygmeniu jie reiškia skirtingus reiškinius.
Intuicija – tai tarsi vidinis žinojimas, kylantis iš mūsų patirties, nuostatų, pasaulėžiūros ir gilesnio suvokimo.
Ji – apie dabar ir ateitį, orientuota į tai ką daryti.
Nuojauta – tai jautrumas galimai grėsmei, dažnai kylantis iš mūsų praeities patirčių, ypač trauminių.
Ji – apie praeitį, primenančią save dabartyje, ko reikėtų bijoti.
Abu jausmai pasireiškia greitai, dažnai be sąmoningo mąstymo, tačiau jų šaknys skirtingos. Ir tai svarbu suvokti, ypač priimant svarbius sprendimus.
Intuicija nėra magija. Tai greitas, bet gilus apdorotas žinojimas, atsirandantis be nuoseklios logikos, bet remiantis mūsų patirtimi (net jei jos neprisimenam sąmoningai), mūsų vertybėmis, mūsų nuostatomis (įsitikinimais) bei mūsų kūno ir emocijų reakcijomis. Pavyzdžiui, patyrusi gydytoja gali „jausti“, kad pacientui kažkas negerai, net jei tyrimai dar nieko nerodo. Ji remiasi nesąmoningai apdorotais tūkstančiais atvejų. Intuicija dažnai ateina su ramybe. Ji nešaukia ir neperspėja. Ji tiesiog „žino“. Tarsi tylus vidinis „taip“ arba „ne“, paremtas mūsų giliausiu ryšiu su savimi. Ir čia kyla klausimas, kada ir kaip ji formuojasi?
Intuicija formuojasi per visą gyvenimą, tačiau jos pamatai dedami jau pačioje vaikystėje, kai mokomės stebėti pasaulį, žmones, emocijas, kūno kalbą. Per pasikartojančias patirtis, kurios virsta elgesio modeliais. Per refleksiją, kai sąmoningai apmąstome, ką išmokome iš savo patirčių. Per saugius ryšius, kai galime mokytis pasitikėjimo ir vidinio tikrumo. Kuo daugiau patirties integruota, tuo tylesnė (ramesnė) ir aiškesnė tampa intuicija.
Intuicija veikia tarsi filtras, kuris greitai leidžia mums atpažinti situacijas, žmones ar sprendimus, kurie „tinka“ arba „netinka“ mums, net jei negalime to pagrįsti logika. Tačiau tam, kad ją išgirstume, reikia: tylos, dėmesingumo, pasitikėjimo savimi. Intuicija dažnai pasireiškia per kūną – tą „gerą jausmą pilve“, šilumą, palengvėjimą. Ji pasirodo ne tada, kai spaudžiame save rasti atsakymą, o tada, kai leidžiame sau tiesiog žinoti. Šis gebėjimas susijęs su aukštesnėmis smegenų sritimis – prefrontaline žieve (angl. prefrontal cortex) (atsakinga už sprendimų priėmimą, įžvalgas) ir sala – galinių smegenų skiltis (angl. insula) (reaguojančia į kūno pojūčius, vidinį žinojimą). Intuicija dažnai būna rami, aiški ir kviečianti veikti, o ne stabdyti.
Tuo tarpu nuojauta dažnai atrodo netgi labiau įtikinama. Ji gali pasirodyti kaip staigus suvokimas,kad kažkas čia ne taip. Tačiau svarbu žinoti, kad jos šaknys glūdi ne dabartyje, o praeities patirtyse. Nuojauta nėra būsimos grėsmės ženklas, tai emocinis atgarsis į tai, ką jau esame išgyvenę. Kai kažkada buvome atstumti, išduoti, sugėdinti ar patyrėme pavojų, mūsų nervų sistema tai įsimena kaip signalą „saugokis“. Migdolinis kūnas (angl. amygdala) – smegenų sritis, atsakinga už grėsmės atpažinimą, kuri fiksuoja šiuos išgyvenimus ir nuo to laiko ieško ženklų, kad tai gali pasikartoti. Šie ženklai dažnai būna nesąmoningi, tai gali būti tonas, žvilgsnis, intonacija, situacijos atmosfera. Mūsų nuojauta sureaguoja greičiau nei sąmonė suspėja apdoroti. Tuomet ir kyla stipri nuojauta – „kažkas čia negerai“. Ir nors šis jausmas gali atrodyti kaip intuicija, jis nėra įžvalga apie ateitį, o atspindys iš praeities. Tai vidinis aliarmas, kuris sako: „Atsargiai! Čia jau buvome sužeisti.“
Nuojauta pasižymi: stipriu nerimo ar įtampos jausmu; kūno reakcijomis: drebėjimu, sustingimu, šalčiu; impulsyviu noru pasitraukti, apsiginti, neiti tolyn; situacija „tarsi kažkur jau buvo“, bet be aiškios logikos ar konkrečių prisiminimų. Ši vidinė reakcija yra tarsi mūsų emocinės atminties sistema. Ji veikia labai greitai ir automatiškai. Jos tikslas yra mus apsaugoti. Tačiau jei ji remiasi „sena žaizda“, o ne dabartiniu realiu pavojumi, ji gali ne padėti, o trukdyti: stabdyti augimą, artumą, naujas galimybes.
Skirtumas tarp intuicijos ir nuojautos dažnai slypi tame, iš kur kyla šis vidinis balsas, iš pasitikėjimo ar iš baimės. Abi būsenos yra svarbios, tik svarbu žinoti, kuri jų kalba, kad galėtume rinktis sąmoningai. Svarbiausia, ne ignoruoti nei vienos.
Nuojauta rodo, kur dar gyja žaizdos.
Intuicija rodo, kur slypi mūsų tikrasis „taip“.
Kviečiu:
Leisk sau išmokti atskirti, nes būtent nuo šio skirtumo gali prasidėti Tavo naujas santykis su savimi.
Straipsnio autorė psichologė Ania Žukaitė
2025-07-17
